Kaip atliekami atsparumo ugniai bandymai?

Atsparumo ugniai bandymai susideda iš dviejų rūšių šiluminio poveikio bandymų: pagal temperatūros režimą ir pagal šiluminio smūgio režimą. Ribine būkle pripažįstamas seifo turinio pažeidimas arba ribinių temperatūrų pasiekimas visose kontroliuojamuose taškuose. Bandant pagal standartinį temperatūros režimą pavyzdys įdedamas į krosnį. Krosnis įkaitinama iki 1000°С ir stebima temperatūra. Seifo viduje sudėti daiktai, kurių išlikimas tiriamas: popierius, pinigų kupiūros, magnetinės juostos, diskai. Šiluminis poveikis trunka laiką, kuris atitinka atsparumo ugniai klasę. Paskui krosnis išjungiama, pavyzdys paliekamas uždarytoje krosnyje, kol jos temperatūra kartu su seifu nukris iki aplinkos temperatūros. Po to seifas išimamas iš krosnies, natūraliai atvėsinamas ir apžiūrimi jo elementai ir turinys. Jeigu per 60 arba 120 bandymo minučių temperatūra seifo viduje neperžengė ribinės, galima laikyti, kad etapas įveiktas.

Ugniai atsparaus seifo korpusas ir durys pagaminti iš dviejų tarpusavyje suvirintų sienelių, ertmės tarp kurių užpildytos ugniai atspariu betonu. Jo smulkiai akyta struktūra užtikrina nedidelį šilumos laidumą. Seifo atsparumo ugniai klasė tiesiogiai proporcingai priklauso nuo betono savybių. Tačiau tokio betono stiprumo charakteristikos, deja, yra nedidelės, betonas negali apsaugoti net nuo lengvo mechaninio įrankio poveikio. Jokios birios medžiagos, pavyzdžiui, kvarcinis smėlis ir pan., negali užtikrinti pakankamo atsparumo ugniai, ir nors terminas „užpildytas seifas“ iš įpratimo tebenaudojamas kasdienėje praktikoje, jis neatitinka tikrovės. Šiuolaikinius seifus veikiau reikia vadinti „užliejamais“ (dėl naudojamos skysto betono supylimo į korpusą, kur jis sustingsta, technologijos), o ne „užpildytais“. Sunkiausia atsparumą ugniai užtikrinti durų sąvaroje. Kaip priemonė, užtikrinanti reikalingas atsparumo ugniai savybes, naudojamas arba vadinamasis terminis užraktas (sudėtinga sąvara, susidedanti iš kelių perėjimų), arba termoizoliacinės putojančios tarpinės.